UA-72380681-1

Lietuva – valstybė Europoje, Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje, jos plotas – 65 300 km².


Lietuva yra parlamentinė respublika. Lietuvos teritorija suskirstyta į 60 savivaldybių, savivaldybės suskaidytos į 546 seniūnijas, o seniūnijos – į seniūnaitijas.


Lietuva pasaulyje – tik maža valstybė Europoje, tačiau tai tik ploto skirtumai. Lietuva pasaulyje išskirtinė valstybė, išskirtinė daugybe aspektų:
Lietuvių kalba yra ne tik pati seniausia kalba Europoje, bet ir seniausia indoeuropietiškos prokalbės šaka. Lietuvių kalba tik viena iš nedaugelio yra išlaikiusi  savo autentiškumą iki šių dienų. Lietuvių kalba labai spalvinga, turtinga savo žodžių gausa ir skirtingomis tarmėmis.


Na o kur Lietuvos istorija, kuria tikrai galime didžiuotis. Vytauto Didžiojo laikais Lietuva buvo didžiausia Europos valstybė, mes – Lietuva laimėjome ir Žalgirio mūšį, bei ypač meistriškai išdūrėme kryžiuočius Saulės mūšyje. O kur dar žymusis svieto lygintojas Tadas Blinda bei laimėtos olimpiados, krepšinio čempionatai.


Negana to, Lietuva nuostabi savo gamta! Nepakartojama flora ir fauna Aukštaitijos nacionaliniame parke, romantikų taip liaupsinama 9 ežerų panorama atsiverianti nuo Ladakalnio, kupina įspūdžių kelionė baidarėmis Žemaitijoje, Minijos upe, įspūdingi pušynai, kopų grožis ir smėlio švelnumas Lietuvos paplūdimiuose.


Taip, tai Lietuva! Čia rasite jūros aukso – gintaro, gėrėsitės žibutėmis, pakalnutėmis ir nuostabiais metų laikais.


Lietuva pasaulyje – didi šalis, turtinga savo unikaliais geografiniais regionais, savo kultūra, tradicijomis, papročiais ir paveldo vertybėmis.


Lietuva pasaulyje gali didžiuotis būdama tokia vienintele ir nepakartojama šalimi!

 

Lietuva pasaulyje. Gražiausios ir įdomiausios Lietuvos vietos.

 

 

 

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – prasminga data Lietuvai.


Lietuvos šimtmetis tai atkurtos Lietuvos valstybės 100 metų jubiliejus, kurį minėsime 2018 m.


Lietuvos šimtmetis skaičiuojamas nuo 1918 m. vasario 16 dienos, kuomet Lietuvos Taryba pasirašė dokumentą, kuriame skelbta nepriklausoma, demokratiniais pamatais atkurta, savarankiška Lietuvos valstybė.


Lietuvos šimtmetis – proga kurti ir įprasminti naujas tradicijas. Valstybė Lietuvos šimtmečio minėjimo proga organizuoja daugybę programų ir renginių.


Mes - visi lietuviai, esame Lietuvos valstybės šeimininkai. Mes kuriame Lietuvą, vieni - tyliai, kiti – garsiai, tačiau visi vieningai prisidėdami savo darbais, gebėjimais ir patyrimais. Nesvarbu ar gyvenate čia Lietuvoje, ar svetur. Lietuvos šimtmetis – visų mūsų šventė. Atraskime Lietuvą iš naujo, pažinkime ją drauge. Keliaukite po Lietuvą šimtmečiu atgal ir dabar, mintimis. Ką prisimenate? Ką jaučiate? Ką norėtumėte papasakoti kitiems? Pasidalinkite savo mintimis su kitais.


Kviečiame visus prisijungti prie mūsų, ir kartu kaip bendruomenei paminėti šią gražią Lietuvos sukaktį. Teikite savo siūlymus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui, dalinkimės mintimis ir kūrybinėmis idėjomis. Įprasminkime šią svarbią datą kartu!


Juk visi kartu mes esame galinga jėga!

Savo siūlymus siųskite mums el. paštu Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Lietuvos tūkstantmetis — Millennium Lithuaniae


Pagaliau Lietuva priartėjo prie savo tūkstantmečio. XI a. pr. vokiečių rašytiniame šaltinyje — Kvedlinburgo analuose — prie 1009 m. yra toks irašas: „Sanctus Bruno, qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus, XI suae conversionis anno in confinio Rusciae et Lituae a paganis capite plexus, cum suis XVIII, VII. Id. Martii petiit coelos" („Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo i dangų"). Šiame sakinyje pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
Kvedlinburgo analai, jau 1710 m. publikuoti žymiojo Gotfrydo Vilhelmo Leibnico (Gottfried Wilhelm Leibniz), i Lietuvos istoriją pateko greičiausiai per XIX a. šaltinių rinkini „Scriptores rerum Prusicarum", kurio I tome iš Kvedlinburgo analų buvo atspausdintos tik ištraukos su 1009 m. ivykio fragmentu. į Lietuvos istoriją 1009-ieji pateko santykinai vėlai — tik su Adolfo Šapokos redaguota Lietuvos istorija ir tik kaip minėtas fragmentas iš „Scriptores rerum Prusicarum". Žinutės trumpumas nulėmė, kad šis faktas nebuvo plačiau svarstomas Lietuvos istorijos požiūriu, juo labiau kad visi kiti šaltiniai (taip pat ir istoriografija), kuriuose kalbama apie šv. Brunono misiją, lokalizavo ją Prūsijoje. Vadinasi, Lietuvos paminėjimas buvo laikomas atsitiktinumu. Atrodė, kad pati Lietuva čia niekuo dėta, kad 1009-ieji nėra Lietuvos istorijos lūžis. Nekalbama nei apie valdovo krikštą, nei apie valstybę — tik apie kriminalą. Be to, matyt, negalėjome patikėti, kad Lietuva ir jos vardas yra tokie vėlyvi. Išmokyti Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus aisčius (baltus) tapatinti su lietuviais, vylėmės paskui šiuos Tėvynės patriarchus surasti dingusią baltų Atlantidą, todėl Kvedlinburgo analų žinutė atrodė fragmentiška ir atsitiktinė. Nors paprastai istorinėje kultūroje pirmasis reiškinio paminėjimas laikomas ir jo atsiradimu (pvz., pirmasis Vilniaus paminėjimas laikomas Vilniaus ikūrimu), toks turinys Lietuvos paminėjimui nebuvo suteikiamas, lyg ir viliantis, kad bus surasti kiti dokumentai, liudijantys daug didingesnę Lietuvos praeiti. Tačiau kol tai nepadaryta, buvo galima suteikti prasmę Lietuvos vardo išnirimui iš šaltinių tylos.
Žinant Lietuvos vardo likimą (ji kėsintasi sunaikinti: XVI a. vid., sudarant Liublino uniją, Lietuvą buvo siūloma pavadinti Naująja Lenkija, o XVIII a. pab. lietuvių žemes užgrobusi Rusija pavadino ją Šiaurės Vakarų kraštu), net ir jo tūkstantmečio paminėjimas yra prasmingas. Būtent tokia kukli „Lietuvos vardo paminėjimo t-ūkstantmečio" formulė iš pradžių ir buvo pasirinkta.


 
Pirmasis atradimas: šv. Brunonas tikrai vyko i Lietuvą


Naują erą 1009-14jų data pradėjo 1983 m., kai prof. Edvardas Gudavičius Lietuvos istoriją papildė ir kitais šv. Brunono misiją ir mirti aprašančiais šaltiniais. Kvedlinburgo analai, kuriuose pasakojant apie šv. Brunono žūti paminėta Lietuva, — ne vienintelis šaltinis apie ši ivyki. Jų yra daugiau, tai — Merzeburgo vyskupo Titmaro kronika (1012-1018 m.), Bavarijos vienuolio benediktino Viperto pasakojimas „Vyskupo Brunono pamokslavimo Prūsuose istorija" (apie 1020 m.) ir italų teologo bei filosofo šv. Petro Damianio (žymus viduramžių XI a. filosofas, bažnyčios reformatorius, kuriam priklauso posakis „Filosofija yra teologijos tarnaitė") „Šv. Romualdo gyvenimas" (apie 1040 m.). Tačiau visi jie 1009 m. šv. Brunono misiją lokalizavo Prūsijoje.
Vis dėlto šiais laikais prieita prie išvados, kad tiksliausi yra būtent Kvedlinburgo analai, patvirtinantys saksų versiją, o kitos versijos — bavarų ir italų — yra tik tiesioginės ar netiesioginės pagrindinės versijos interpretacijos. Juk net XIII a., t. y. nuo minėtų ivykių praėjus daugiau kaip dviem šimtmečiams, net tokioje geografiškai artimoje šalyje kaip Lenkija visi baltai tebevadinami prūsais, o Mindaugas — prūsų karaliumi, pasakojama, kad jis kartu su lietuviais (!) užpuolęs Lenkiją. Visa tai ivertinus, atsirado galimybė panaudoti santykinai daug išsamesnius šv. Brunono misijos aprašymus ir paversti 1009-uosius tikru Lietuvos istorijos faktu. Kaip paaiškinti ši Kvedlinburgo kronikininką informuotumą?
Šiandien Kvedlinburgas neatrodo išskirtinis — tokių miestų Vokietijoje nemažai, tačiau X a., kai Šventosios Romos imperatoriai buvo saksų hercogai, Saksonijos sostinė Magdeburgas buvo kartu ir imperijos sostinė. O Kvedlinburgas yra netoli Magdeburgo. Čia rezidavo, 936 m. mirė ir Šv. Servacijaus bažnyčioje palaidotas Saksų dinastijos pradininkas, imperatoriaus Otono I Didžiojo tėvas Henrikas I (valdė 912-936 m.). Prie Šv. Servacijaus bažnyčios buvo ikurtas moterų vienuolynas, funduotas Henriko I žmonos Matildos, — to meto saksų aukštuomenės merging auklėjimo istaiga. Šio vienuolyno abatės buvo glaudžiai susijusios su imperatorių gimine (1009 m. vienuolyno abatė buvo imperatoriaus Otono III sesuo Adelaidė). žinios iš imperatoriaus dvaro Magdeburge galėjo patekti tiesiai i ši vienuolyną. Taip galėjo atsitikti ir su išlikusių gyvų šv. Brunono misijos dalyvių informacija — svarbu tai, kad jie (o kad jų būta, mini Vipertas) nebepainiojo Prūsijos su Lietuva. Vadinasi, šių kraštų jau turėjo nepainioti ir imperatoriaus dvaras Magdeburge, i kuri turėjo suplaukti tiksliausios žinios, o tai ir buvo užrašyta Kvedlinburgo analuose.
Taigi padarykime pirmąją išvadą. Lietuva neatsitiktinai paminėta tais metais — 1009 m. i Lietuvą atvyko pirmasis krikščionybės skleidėjas vienuolis saksų grafo sūnus Brunonas Kverfurtietis (apie 974-1009 m.) ir čia buvo nužudytas. Galima sakyti: Kolumbas atrado Ameriką, o šv. Brunonas — Lietuvą. Šiuo požiūriu Lietuvos tūkstantmetis niekuo
 
nenusileidžia, o gal net yra turiningesnis už 1996 m. minėtą Austrijos tūkstantmeti, kuris ženklino tiktai atsitiktini Austrijos vardo paminėjimą viename bažnyčios dokumente. Ir juo labiau turiningesnis už 1896 m. minėtą Vengrijos tūkstantmeti, ženklinusi sutartinę madjarų genčių isiveržimo i Panoniją datą.


Antrasis atradimas: Lietuvos „karaliaus" krikštas


Svarbiausias ivykis išsamiuose — Viperto ir šv. Petro Damianio — šv. Brunono misijos aprašymuose yra „karaliaus" Netimero apkrikštijimas. Taigi šv. Brunono misija prasidėjo kur kas sėkmingiau negu 997 m. tragiškai pasibaigusi šv. Adalberto (Vaitiekaus) misija Prūsuose — Netimeras pasirodė suprantąs krikščionybės prasmę ir net sugebąs diskutuoti teologiniais klausimais. Netimeras ir jo gentainiai itikėję ir buvę apkrikštyti, jis net ketinęs palikti valdžią sūnui, o pats prisidėti prie šv. Brunono veiklos. Tačiau sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi tragiškai: atskirai gyvenantis Netimero brolis nukirsdino misionieriui galvą ir išžudė beveik visą jo palydą. Taigi Netimero krikštas 1009 m. — pirmasis krikštas Lietuvoje. Tiesa, tai krikštas, neigijęs tąsos. Todėl jo negalima lyginti nei su Frankų valstybės kūrėjo Chlodvigo krikštu, kurio 1500-metis buvo minimas 1996 m., nei su Lenkijos valdovo Mieško krikštu 966 m., nei su Vengrijos valdovo šv. Stepono krikštu ir karūnacija 1000 m. Ir vis dėlto Netimero krikštas patvirtina, kad 1009-ieji — ne tik Lietuvos vardynos. Tai — pirma tiksli Lietuvos istorijos data, pirmas tikras Lietuvos istorijos siužetas.


Trečiasis atradimas: 1009 m. Lietuvos visuomenė


Jeigu priimtume tradicinę istorijos versiją, kad 1009-ųjų ivykiai klostėsi prūsų ar jotvingių žemėse, galėtume laukti, kad bus paanalizuoti šv. Brunono misiją aprašantys šaltiniai apie to meto minėtų genčių visuomenę. Tačiau to nedaryta. į Netimero visuomenę pažvelgta tik šiais laikais. 1009 m. i Lietuvą atvyko pirmoji misija. Šv. Brunonas čia patraukė galbūt dėl to, kad kaimynai žinojo Lietuvą turint valdovą Netimerą. Šiandienos supratimu, Netimeras — ne karalius ir ne kunigaikštis: jis valdo tik vieną iš lietuvių genčių. Jis turi 300 vyrų kariauną — tai nedaug kaip valstybei, bet akivaizdžiai per daug genčiai. Kad Netimeras valdo nebe genti, rodytų ir kiti dalykai: jo valdžia paveldima, genties teritoriją jis laiko savo tėvonija (patria) — ji aiškiai apibrėžta ir saugoma. Tai rodytų, kad jau turi būti pradėjusi formuotis genties vado nuosavybės teisė i žemę — didysis alodas. Tiesa, šis procesas prasidėjęs neseniai — vienas Netimero brolis atsidalijęs ir gyvena bei valdo atskirai (taigi šeima gali dalytis genties teritoriją), o kitas brolis tebegyvena kartu. Netimero buveinė vadinama rūmais, jis turi savo stabus, matyt, egzistuoja ir dievų panteonas, ir genties vado
 
valdoma šventykla. Taigi Netimeras dar nelaikytinas valstybės valdovu, tačiau jis jau daugiau negu genties vadas.
Lietuvai 1009-ieji — tai ne šiais laikais minėti JAV (1973 m.), mongolų (2006 m.) ar Karolio Didžiojo imperijų (2000 m.) atsiradimai. Sunkiai ši data gretintina ir su 966-ųją Lenkija ar su 1000-ųją Vengrija — Lietuvos valstybę sukurs tik Mindaugas, o krikštas virs kristianizacija tik 1387 m. Istoriką nuomone, net palankiausioms aplinkybėms susiklosčius, Netimero Lietuva būtą tapusi valstybe tik maždaug po šimtmečio.
Vis dėlto šios interpretacijos rodytą, kad Lietuva 1009 m. buvo tapsmo iš genties i valstybę kelyje. Taigi Lietuva ne tik buvo atrasta, bet ir pati buvo atsiradusi. Vadinasi, nebus klaidos — 2009-aisiais reikia minėti ne tik Lietuvos vardą, bet ir Lietuvos tūkstantmeti.


1009-ųjų likimas


1040 m. (ar 1044 m., o gal buvo du žygiai) i Lietuvą žygiavo, ją nukariavo ir privertė mokėti duoklę Kijevo Rusios valdovas Jaroslavas Išmintingasis. Taigi 1009 m. siužete tarsi užkoduotas visas vėlesnis Lietuvos likimas: stojome, kritome ir vėl kėlėmės. Praėjo du šimtmečiai, Lietuva iš naujo kūrė savo valstybę — Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, 1253 m. trumpai tapusią karalyste su savo pirmojo valdovo Mindaugo karūnacija. Nors ir atsimetusi nuo krikščionybės, vis dėlto vienintelė iš Rytą Baltijos regiono tautų ji atsilaikė prieš kryžiaus žygius. 1387 m. priėmusi krikščionybę, valdant Vytautui (valdė 1392-1430 m.), 1410 m. Lietuva galutinai sustabdė Vakarą agresiją Žalgiryje, tapo Vidurio Rytą Europos ir lotyniškosios Vakarą civilizacijos dalimi. Tokia ji išliko iki pat 1795 m., kai ją pasiglemžė Rusija. Tačiau XX a. Lietuva dar du kartus (1918 m. ir 1990 m.) kėlėsi kurdama moderniąją valstybę — Lietuvos Respubliką. Visus šiuos Lietuvos likimo vingius, regis, ir mato Lietuvos Tūkstantmečiui skirtą trijų monetą serijos kūrėjai. Trijose monetose — Lietuvos likimas, trijose monetose — Lietuvos tūkstantmetis.

 

Prof dr. Alfredas Bumblauskas


Straipsnis paskelbtas Lietuvos banko lankstinuke, išleistame kartu su pirmąja 100 litų moneta iš serijos, skirtos Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečiui.

Lietuva tampa vis atviresnė pasauliui, Lietuvą aplanko ne tik europiečiai, bet ir tolimųjų kraštų piliečiai. Pastaruoju metu Lietuvą aplanko turistai – portugalai, ispanai, italai, taip pat ir neįtikėtinas svečių iš Japonijos skaičius. Atveriame visus kelius į Lietuvą. Atraskite nuostabias Lietuvos vietas, paragaukite pačių skaniausių unikalių Lietuvos kulinarinių šedevrų, susipažinkite su lietuviškomis tradicijomis ir papročiais.
Čia rasite visą informaciją apie poilsinį, pramoginį, kultūrinį, religinį, sveikatos, verslo, sportinį, pažintinį, gamtinį, kulinarinį, nuotykių turizmą Lietuvoje. Lietuvos turizmas ir aktualiausia informacija.
Šauniausios laisvalaikio idėjos ir savaitgalio išvykos, Lietuvos kurortai Jūsų poilsiui ar atostogoms.
Lietuvos turizmas ir laisvalaikio naujienos kiekvienam: ieškantiems ramaus poilsio su šeima, romantikos išsiilgusiems įsimylėjėliams, norintiems nutrūktgalviškai papramogauti su draugais ar tiesiog neįprastai praleisti laisvalaikį. Kiekvienas ras idėjų savo laisvalaikiui, savaitgaliams, atostogoms ir šventėms ar net verslo konferencijoms! Lietuvos turizmas – kelionės, kelionių agentūros, kaimo turizmas, sodybos, apgyvendinimas, viešbučiai, paskutinė minutė.